Rugsėjo pradžioje kino teatruose pasirodė trejus metus viltį vertęs puoselėti S. Drungos filmas „Anarchija Žirmūnuose“. Ar šis filmas pagaliau padėjo mums numalšinti gero lietuviško kino alkį?
Žiniasklaidoje pristatant filmą „Anarchiją Žirmūnuose“ beveik visada buvo minimas 2007 m.už scenarijų gautas „New Talent Award“ prizas Kanuose. Kanai, tarytum burtažodis, vertė mus su susidomėjimu laukti šio filmo pasirodymo ištisus trejus metus. Bet dauguma mūsų visai pamiršo apie kinematografijos idėjų sausrą Europoje ir apie tai, kad nuvažiavus į beveik bet kurį didesnį kino festivalį turi iškentėti bene 10 filmų, kad pamatytum vieną vertą dėmesio. Šis argumentas gana abstraktus, tačiau jį galėtų patvirtinti kiekvienas Europos kino festivalių lankytojas. Galime daryti prielaidą, kad šis nuolatinis apdovanojimo pabrėžimas yra gerokai išpūstas reikalas. Ar tai yra tiesa bent intuityviai gali atsakyti kiekvienas filmo žiūrovas tik išėjęs iš kino salės.
Viename interviu filmo scenarijaus autorius ir režisierius Saulius Drunga teigia: „Mano filme šokiruos nebent pats supratimas, kad atėjai į kiną tikėdamasis, jog jis šokiruos, o jis nešokiravo.“ Skaitant šiuos žodžius, mačiusiam filmą (ir nebūtinai dideliam kino gerbėjui), gali kilti mintis: „Kaip tave, atsiprašant, gali šokiruoti, jei visa tai jau 1000 kartų matyta?“ Mergaitė iš kaimo susidraugaujanti su fatališka moterimi, po to roko koncerte besibraunantį pro šokančią minią ir išvystantį JĮ, mašinų vagystės vienos nakties pasivažinėjimui, lesbietiški santykiai... ir visa tai skambant užvedančiai foninei muzikai(soundtrack`as latvių grupės “Satellites LV”). Norisi daugumą filmo vaizdinių pavadinti ne „Naujojo talento prizo“ vertu darbu, o mėgėjišku holivudizmu. Holivudiškumas, mano nuomone, visiškai sunaikina filmo natūralumo pojūtį, kuris pirmąsias 10 filmo minučių lyg ir pradeda vystytis. Jie paskandina tokius gražius momentus kaip, pavydžiui, naminės uogienės motyvas(pagrindinė veikėja Vilė siūlo iš namų parsivežtos uogienės, bet paaiškėja, kad mieste jos niekas nemėgsta). „Anarchijoje“ vaidina stiprios aktorės (Severija Janušauskaitė, Toma Vaškevičiūtė), bet kartkartėmis žiūrint beveik neįmanoma išvengti minties apie prastą jų vaidybą. Manau, dėl to tai pat galima kaltinti pernelyg tipažinius, nenatūralius, plokščius jų atliekamų personažų charakterius. Nors kalbant apie aktorių atranką, S. Drunga nusipelno pagiriamojo žodžio – jos visgi puikiai perteikia pagrindinių personažų įvaizdžius, puikiai estetiškai tinka.
O pabaigai, man atrodo, be galo tinka Auksei Kancerevičiūtei(bernardinai.lt ) priklausiantis paprastas, bet geras žodžių junginys, be galo puikiai apibūdinantis šį filmą: “Bežaidžiant kiną”. Kartais juk taip smagu, kai viskas nusibosta - kinas toks smagus valdžios įrankis… Ar vienai pagrindinių filmo veikėjų, Sandrai (S. Janušauskaitė), būdingas pseudo anarchizmas, pseudo pankavimas (daug kas greičiausiai atsimena, kaip mes tuos pseudo vaiksytėj vadindavom…), noras būti kažkuo ypatingam ir svarbiam nėra priežastis, kodėl atsirado šis filmas?
Jorė Janavičiūtė
