Pastarasis pilnametražis Donato Vaišnoro (atkreipkite dėmesį, kad nepridėjau žodžio „režisieriaus“) saviveiklinis filmas „Giedrė“ (2009) buvo neskanus, banalaus, migloto santykių aiškinimusi užpildyto siužeto, kupinas profesinių klaidų (kadro viršuje nuolat išlįsdavo mikrofonas), sudarytas iš paskubomis sudėliotų, pseudoestetiškų pastatymų ir kitų blogybių. Visgi tame filme buvo vienas geras dalykas, kuris filmą ir traukė – Marijos Korenkaitės, Igno Miškinio ir net rimčiausiame vaidmenyje komiško Giedriaus Savicko vaidyba.
Po „Giedrės“ visgi nepraradau tikėjimo ir nusprendžiau pamatyti naująjį, taip pat saviveiklinį
D.Vaišnoro filmą „Myliu kulką tavo širdyje“, kuris buvo reklamuojamas kaip itin mažo biudžeto (7000 Lt). Šis kūrinys kur kas mažiau miglotas, šiek tiek profesionalesnis, nors filme vis dar vyrauja „Giedrei“ būdinga pseudopoetinė kalba ir tam tikros scenos atrodo absurdiškos (pavyzdžiui, Marija einanti per miestą su ginklu rankoje). Tačiau šiame filme vaidybos situacija jau sudėtingesnė: aktoriai išpoškina iškaltus gremėzdiškus tekstus taip, kad net gaila pasitaikiusiu poros tikrų perliuku.
„Myliu kulką tavo širdyje“ siužetas turejo aiškią ir gana neprastą mintį. Režisierius Donatas (D.Vaišnoras filme
vaidina pati save) išgelbsti paauglę vardu Marija (Egle Nes) nuo jos gerbėjo besikėsinančio ją išprievartauti.
Tai lyg ir turetų būti graži meiles istorija – Marija ir didvyris D.Vaišnoras. Mergina prisiklauso gražių,
neva gilių bei sąmojingų režisieriaus kalbų apie jo nelaimingą meilę – kulką jo širdyje, ir atsiduria jo lovoje,
net jį isimyli. Tačiau Donatas nėra toks ypatingas kaip atrodė. Jo kalbos buvo melas, jis pats – vulgari vidutinybė. Mergina jaučia nuoskaudą ir ruošiasi kerštui.
Naujasis filmas yra keletu pakopų aukščiau už „Giedrę“, bet vis dar neteikia kinematografinio džiaugsmo ir, atrodo, yra reikalingas tik pačio D.Vaišnoro ego patenkinti: jis ne tik parašė filmo scenarijų, jį režisavo, bet ir demonstravo jame savo stuomeningą kūną, o galiausiai visą juostą pats ir sumontavo. Individualizmas nėra blogai, jei profesionaliai dirbama visose pareigose kaip tai daro, pavyzdžiui, režisierius Šarūnas Bartas. Šiuo atveju, pakenčiamo scenarijaus išversti į kinematografinę kalbą D.Vaišnoras nesugebėjo.
Negaliu suprasti Lietuvos kino teatrų svetingumo tokiems žiūrovų atžvilgiu mazochistiniams filmams,
kurie tampa repertuariniai, o jų režisieriai (kalbu ne tik apie D.Vaišnorą, bet ir apie tokius saviveiklininkus
kaip Ramunė Čekuolytė ar Saulius Drunga) savo bandymus mums pateikia kaip Lietuvos kino produktus ir
verčia dar labiau nerimauti dėl Lietuvos kino padėties.
Jorė Janavičiūtė
Skaityti PDF@Studentų era
